Skip to content

Julius Tamošiūnas – bibliografas, tapytojas, poetas, kolekcionierius ir dar daug prasmingų darbų savo gyvenime nuveikęs žmogus. Žmogus nepaprastai karštai mylėjęs savo tėvynę, kraštą, kalbą, žmones ir tos neblėstančios energijos sėmėsi iš noro ieškoti, sužinoti, pamatyti.

1926 – 1995

1995 m. sausio 13 dieną nustojo plakusi tauraus Lietuvos ir jos Atgimimo puoselėtojo, iškilaus lietuvių periodikos istorijos kūrėjo, kultūrininko ir dailininko, bibliofilo Juliaus Tamošiūno širdis.

J. Tamošiūnas gimė 1926 m. gegužės 15 d., Utenos rajono, Daugailių apskrities, Žadavainių kaime, bet vaikystė prabėgo Zarasų rajono Dusetų seniūnijoje, Kriovų kaime (dab. Narkyčiai), vaizdingose Vencavo, Juodkūniškių ežerų apylinkėse. Šeimoje, kaip jauniausiam iš sūnų, jam buvo numatyta žemės ūkio darbų tęstinumas, bet pamokytas skaityti vyresniojo brolio Kazio, prie ūkio darbų nepritapo – “užsikabino” su skaitymu, po to rašyba, piešimas. Tėvai matydami Juliaus gabumus ir norą mokytis, taip pat išleido jį į mokslus, kaip ir kitus tris savo vaikus. Visi keturi šeimos vaikai, kaip ir jų tėvai praėjo nelengvą gyvenimo tarpsnį, išbraukę iš savo gyvenimo visą jaunystę, kurią sužlugdė visos šeimos tremtis į Sibirą. Iš Sibiro grįžo ne visi – mama Teresė nebegrįžo – ten ji ir mirė. Išsikapstę iš nepritekliaus, be namų, be giminaičių, Lietuvoje pradėjo kurti savo ateitį. Visi keturi šeimos vaikai matyt buvo meniškos sielos, nes vyriausias sūnus Kazys parašė knygą apie šeimą ir savo vaikystę, mėgo tapyti, dirbo gydytoju Klaipėdoje, sesuo Elena Vilniuje dirbo architekte, kūrė floristikos paveikslus, sesuo Aldona įsikūrė Kaune, kurdavo mazgų pynimo raštus, rišdavo, megzdavo. Deja, Jų visų jau šioje žemėje nebėra – liko tik prisiminimai ir jų darbai.

Grįžęs į Lietuvą, trisdešimtmetis Julius eksternu išlaikė vidurinės mokyklos egzaminus, trumpai mokėsi Dailės akademijoje, po to įstojo į KPI statybos fakultetą neakivaizdinį skyrių. Baigęs mokslus daug metų dirbo kaimo statybos saugumo technikos inžinieriumi, tad pabuvojo ir mažuose miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose, kur ten lankydamasis rinko sunaikinimui pasmerktus lietuvių periodikos ir literatūros leidinius. Julius Tamošiūnas ne kartą buvo įspėtas saugumo tarnybų, persekiojamas už draudžiamos spaudos rinkimą, domėjimąsi Lietuvos istorija, ir visa kuo kas lietė lietuvybę. Pamažu Julius sukaupė didžiausią ir vertingiausią Lietuvoje retų periodikos leidinių kolekciją, 1988 m. parengė ir išleido “Lietuviškos periodinės spaudos kolekcijos parodos katalogą 1883-1940”, o 1991 m. išleido fundamentalios “Lietuviškų periodinių leidinių bibliografijos” (1832-1982) I tomą, o 1994 m. – II tomą (1983-1993). Vienas žmogus – nuo enciklopedijos sudarytojo iki išleidėjo, – darbas tolygus lituanistikos instituto darbui. Be šių darbų, nepamiršo ir savo pomėgių – tapyti Lietuvos peizažus, miestelius, kurti eiles. Būdamas be galo energingas ir jautrus Lietuvos gyvenimui, suspėjo dalyvauti Lietuvos žurnalistų draugijos, žmogaus teisių gynimo asociacijos, liaudies menininkų, įvairių kolekcionierių draugijų veiklose, nesavanaudiškai ir nuoširdžiai rėmė Sąjūdžio, visų patriotinių judėjimų žmones leidiniais, geru žodžiu, patarimais, jo asmuo buvo nepaprastos traukos centras įvairių pažiūrų žmonėms, jo erudicija, optimizmas ir stipri aistra nuteikdavo kiekvieną kilniems Lietuvos darbams.

tumas.saulius@gmail.com