Motinai

   Sušukt į Tave noriu,
        Brangioji mano motina.
Paveikslas karsto.
            Kaip širdį drasko, sopina.

   Sudužo viltys, tikslas
            Koks tu žiaurus gyvenime!
     Nemiela, niūru viskas,
       Mane kankina nerimas.

                Buvai man turtas, džiaugsmas,
        Šviesios vilties pavasaris.
    Širdyje liko skausmas,
         O tau – per amžius atilsis. 

Dešimtas pavasaris

Pavasaris grįžta per tundrą,
Jau saulutė pakyla aukščiau,
Kodėl širdyje vis dar liūdna,
Ar taip liūdna pasauly visur?

Tikėjau – tikrai maniau paskutinis,
Pavasaris kuris praėjo.
Rašiau ilgą laišką mamytei:
-Sugrįšiu šiais metais Kalėdom.

Ir štai! Dešimtas pavasaris
Per tundrą, per šachtas ateina,
Išvargusios sužvilga akys,
Prabėgo jaunystė – kaip gaila. 

Vilties dešimt metų! Be proto, 
Koks tolimas tolimas kelias,
Sugrįžt į tėvynę kaip noriu.

1954 V 15

Man sapnuojas

Tik užmerkus akis valandėlei,
Ant kietų, aukštų narų medinių,
Man sapnuojas tėvų bakužėlė,
Palikta ji už tūkstančių mylių.

Man sapnuojas balti berželiai,
Gražios žydinčios žalios palaukės,
Ramios parugės lygūs takeliai,
Išmindžiota jaunos geltonplaukės.

Lyg sustoju prie kryžkelės kelio,
Apžvelgiu gimto krašto sodybas,
Suklupstu prie medinio smutkelio,
Nulenkdamas galvą, pražilęs.

Girdžiu balsą malonų mamytės,
Ranka moja palaukėj iš tolo,
Nebijok, vaikeliuk, eik į gryčią,
Pavaišinsiu medum šviežio korio.

Lyg pribėgu, verkiu, ją bučiuoju,
Rankas, veidą liesą apglėbęs,
Lyg kryželį iš duonos paduodu,
Iš davinio savo paėmęs.

Kalbu ir kalbu, nesustoju,
Smurtą, vargą, badą priminęs,
Mamyt, patikėk kaip aš noriu,
Čia gyventi ir mirt dėl tėvynės.

Atmerkiu akis – vėl barakas,
Vargo žmonės išblyškę tie patys,
Šiurpulys kūną nukrečia šaltas,
Tai buvo ne vizija – sapnas.

1952 XII 24
Vorkuta